2019. 04. 18.

Darbdavio pareiga apsaugoti darbuotojus pranešėjus nuo šiol įteisinta ir privaloma

Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymas buvo bandomas priimti bene dešimtmetį, galiausiai buvo priimtas, tačiau sutiktas kontraversiškai. Viešumoje pasirodžius komentarams, kad įstatymas neišbaigtas, nenuoseklus ar jame numatytos naudos pranešėjui yra neadekvačios,  manytina, kad šio, kaip ir bet kurio kito, įstatymo vertinimą reikėtų palikti ateičiai, susiformavus jo taikymo praktikai, privalumams ir trūkumams.

Nepaisant įvairių įstatymo vertinimų, jo teikiamą apsaugą reikėtų pripažinti svarbiu, apie galimus teisės pažeidimus pranešusio asmens interesų (ar teisių) apsaugos, instrumentu. Neabejotina, kad įstatymo tikslas yra kilnus ir jo rengimas buvo paskatintas to, kad Lietuvoje iki Pranešėjų apsaugos įstatymo priėmimo nebuvo jokio veikiančio mechanizmo, kuris apsaugotų asmenis pranešusius apie pažeidimus, nusikalstamas veikas, kai šiems nesuteiktas liudytojo statusas baudžiamajame procese. Įstatymas nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą. Pranešėjų apsaugos  įstatymo paskirtis ir tikslas užkirsti kelią ir būsimiems pažeidimams, nusikalstamoms veikoms, kurios gali būti įvykdytos darbdavio, o ne tik toms, kurios jau įvykdytos, todėl pranešėjo apsauga yra būtina, kadangi liudytojo statusas dėl ateityje galimai įvykdytų nusikaltimų logiškai mąstant negali būti suteiktas.

Pranešėjų apsaugos įstatymo pagrindinis tikslas – ne atlyginti pranešėjui už pateiktą pranešimą apie darbdavio galimai neteisėtą veiklą, o sureguliuoti esamų, buvusių darbuotojų arba kitų asmenų, atskleidusių informaciją apie galimai neteisėtą darbdavio, jo vadovų, taip pat kitų darbdaviui pavaldžių arba atskaitingų asmenų veiką, apsaugą. Kadangi Pranešėjų apsaugos įstatymas taikomas ne tik viešiesiems juridiniams asmenims, bet ir privataus sektoriaus juridiniams asmenims, įstatymas sudarys galimybes verslui išvengti korupcinių veikų bendrovių viduje. Galime įsivaizduoti hipotetinę situaciją: bendrovės, turinčios 500 darbuotojų, vadovybė negali sukontroliuoti visų bendrovės darbuotojų, kartais ir vidurinės grandies vadovų, turinčių jiems pavaldžių darbuotojų. Kuo didesnė bendrovė, tuo kyla didesnės rizikos dėl kontrolės stokos ir neteisėtų veiksmų, o ypač nusikalstamų, stebėsena ir prevencija gali būti sudėtinga. Pavyzdžiui, kuro vagystės logistikos padaliniuose, arba nesąžininga konkurencija, nukreipiant pelningus užsakymus į nuosavą konkuruojančią bendrovę ir pan. Todėl vadovybei darbuotojo  pranešimas apie pažeidimą ar nusikalstamą veiką, kurią galimai įvykdė kitas darbuotojas gali pasitarnauti kaip efektyvi nusikaltimo ar korupcijos prevencijos priemonė. Viso to rezultatas - apsaugotas verslas, prekės ženklas ir dalykinė reputacija, užkirstas kelias sukčiavimui, korupcijai ar kitoms blogoms praktikoms tam tikros įmonės veikloje. Darbuotojas, pranešęs apie pažeidimą ar nusikalstamą veiką, yra labiau įtraukiamas į bendrovės vidinius procesus, veiklos efektyvinimą, prisideda prie korupcijos mažinimo ir kitų nusikalstamų veikų prevencijos, bei, tikėtina, įgis didesnį darbdavio pasitikėjimą. Verta paminėti, kad pranešėjų apsaugos mechanizmui užtikrinti Pranešėjų apsaugos įstatymas įpareigoja darbdavius,  kurie yra įdarbinę 50 ar daugiau darbuotojų, turėti patvirtintą lokalinę tvarką, kurioje turi būti aptarti vidiniai informacijos apie pažeidimus teikimo kanalai, atsakingi asmenys, informacijos apie pažeidimus procedūros. Bendrovės darbuotojai privalomai turi būti supažindinti pasirašytinai apie tokius vidinius bendrovės teisės aktus.

Pranešėjų apsaugos įstatymas nustato apsaugą darbuotojams pranešusiems apie galimas nusikalstamas veikas, t. y. draudžiama atleisti jį iš darbo ar tarnybos, perkelti į žemesnes pareigas ar kitą darbo vietą, bauginti, priekabiauti, diskriminuoti, grasinti susidoroti, apriboti karjeros galimybes, sumažinti darbo užmokestį, pakeisti darbo laiką, kelti abejones dėl kompetencijos, perduoti neigiamą informaciją apie jį tretiesiems asmenims, panaikinti teisę dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančia informacija, arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones. Darbuotojo pranešimas apie galimai darbdavio daromus teisės normų pažeidimus negali būti laikomas veiksmais, pažeidžiančiais darbdavio turtinius ar neturtinius interesus (Darbo kodekso 31 str. 3 d.). Tokių darbuotojų atžvilgiu taip pat negali būti taikomas paprastesnis darbo santykių nutraukimo pagrindas – darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia (Darbo kodekso 59 str.). Administracinių nusižengimų kodeksas numato administracines nuobaudas už su pranešimu apie daromus teisės normų pažeidimus susijusį darbuotojo persekiojimą ar jo interesų pažeidimą, t. y. baudą nuo 140 eurų iki 4000 eurų.

Be abejonės, tiek sąmoningai, tiek ir nesąmoningai gali pasitaikyti piktnaudžiavimo įstatymu atvejų, kai darbuotojai praneš apie tariamus pažeidimus ar nusikalstamas veikas siekdami išsaugoti savo darbo vietą reorganizavimo, restruktūrizavimo atvejais, kai šiems grėstų atleidimas iš darbo, ar apie tariamus pažeidimus trūkstant tikslios informacijos, tačiau apie Pranešėjų apsaugos įstatymo netobulumus kalbėti dar anksti, o be to, piktnaudžiavimo teise atvejų pasitaiko visose srityse, tad tikėtina, to išvengti visiškai yra neįmanoma.

 

Teisininkai

aiste_1611944069-1faa39727b149da6dcdc57fa793049ba.png
Aistė Leščinskaitė
Vyresnioji teisininkė, advokatė


vilius_1611951568-a55ec01c7ea4e1cc56442479af7f67a4.png
Vilius Mačiulaitis
Partneris, advokatas